Telefonas ar kamera?
Suprantu vieną paprastą tiesą – tikroji fotografija neslypi vien techniniame sterilume, „skustuvo“ aštrume ar megapikselių kiekyje. Esmė visada buvo ir bus idėja, kompozicija, šviesa bei tas unikalus, laiku pagautas momentas. Tačiau būtent čia mano keliai su vis labiau plintančia „mobilografijos“ manija išsiskiria.
Mano supratimu, savo idėjas ir vizijas reikia labiau gerbti. Nemanau, kad verta aukoti rezultatą dėl mobiliojo telefono suteikiamo patogumo. Jei kokybės skirtumas būtų minimalus – galbūt, tačiau telefonams vis dar toli iki profesionalios įrangos galimybių. Tai ypač išryškėja sudėtingesnėmis sąlygomis: kai trūksta šviesos arba fotografuojama prieš saulę.
Kai padarai gerą kadrą, jis tampa tavo vizitine kortele. Įsivaizduokite, tas kadras laimi „Sony“ ar kitą prestižinį apdovanojimą, ateina laikas jį atspausdinti parodai, ir... pamatai „muilą“. Fizikos juk neapgausi – mažutėlės telefonų matricos ir jų algoritmai bando apkvailinti akį mažame ekrane, bet didesnis popierius ar 4K monitorius niekada nemeluoja.
Ten tas skaitmeninis neryškumas atrodo tiesiog plastmasinis. Jis neturi tos magijos, kurią suteikia gera matrica, juosta ar tikras objektyvas, kur net nefokusas turi savo tekstūrą, gylį ir charakterį.
Galiausiai, svarbus ir paties proceso malonumas. Laikyti rankose tobulai inžinierių sukurtą įrankį, girdėti užrakto garsą – tai sukuria visai kitokią emociją ir nusiteikimą darbui. O kur dar optikos galimybės? Telefonų objektyvukai, išskyrus pakenčiamą pagrindinį, dažnai nuvilia. Be to, man labai dažnai norisi klasikinio 35 mm atstumo, o telefonas siūlo arba 24 mm, arba iškart šoka į 70 mm. O telefone skaitmeninis artinimas dar labiau sugadina jau ir taip nuo tikrų kamerų atsiliekančią kokybę.
Todėl aš renkuosi techniką, kuri neriboja mano idėjų laisvės, o padeda joms atsiskleisti aukščiausia kokybe.
Vis tik reikia pripažinti, kad mobiliųjų telefonų kameros per pastaruosius 10 metų labai patobulėjo. Tarkime, į 20 km žygį geriau vis tik pasiimčiau mobilųjį. Dar reikėtų paminėti, kad dideliame ekrane smagu vertinti kompozicijas fotografuojant – tai išties didžiulis pliusas smagumui. Bet tik smagumui ir patogumui! ;)
Platus kampas ar zoomas? O gal 35 mm — klasika?
Kai kas sako: „fiksas – tai rimtas pasirinkimas, klasika“. Bet man – tai lyg sąmoningai nusiimtum pavaras nuo dviračio ir važiuotum tik viena. Kodėl turėčiau vaikščioti apsiginklavęs tarkime tik 35 mm, kai realybė kiekvieną minutę keičiasi? Noriu turėti visišką laisvę: viena akimirka prašo 24 mm, kita – 50 mm, o dar kita – net 200 mm. Todėl niekada nesinešioju daug fiksų. Neturiu tam nei laiko, nei nervų. Vietoj to – geras zoom. Ir viskas. Nes šiais laikais jie jau tikrai geri, lengvi, aštrūs, prieinami. Jau nebe tie senieji „L“ monstrai, kurie sverdavo kilogramą ir vis tiek kraštuose buvo kaip sviestas.
Kai viskas prasidėjo – kuo plačiau, tuo geriau.
Pirmas mano sisteminis aparatas buvo Sony A7 III. (cia startavau daug fotografuoti architektura 2019 metai) Ir pirmas objektyvas miestui buvo Canon 17–40 mm su Sigma adapteriu, bet netrukus perėjau prie Sony 12–24 mm f/4 – tada man čia buvo wow, viskas tilpo! koks efektas! plotis! o kampai lieka vistiek aštrūs! Na, Ir prasidėjo – „grūsk viską į kadrą“. Sakiau sau: čia gi dar daugiau istorijos kadre, dabar aš išsiskirsiu iš kitų fotografų! jei turiu tokia galimybe turėdmas tokia ultrawide otpika, tai negalima beveik nieko nukirpti! Ir viską talpinau: medžius, sienas, praeivius, net ir visus stulpus su šiukšliadėžem dažnai :D
Bet su laiku pradedi matyti, kad „daug“ – dar nereiškia „gerai“. Žiūri į kadrą po metų ir jauti: esmė kažkur pradingo. Pastatas – mažas, žmogus – taškas, šviesa – paskendusi triukšme. Įspūdis lieka gražiai suredagavus nuotrauką, bet pagrindinė istorija išnyksta. Tada sėdi, cropini, aukoji rezoliuciją taisydamas klaidas ir pyksti – ne dėl technikos, o dėl keistokų savo tuo metu sprendimų. :)
Branda – tai ne milimetrai, o supratimas
Branda ateina tada, kai nustoji viską talpinti ir tiesiog pradedi mąstyti. Šiandien didžioji dalis mano archyvo – 20-70 mm ribose. Kodėl? Nes tai leidžia priartėti prie esmės. Tokie židiniai labiau koncentruoja vaizdą, leidžia pasakoti aiškiau. Nes kai staiga senamiestyje pasirodo retro automobilis tarp istorinių pastatų, ar praeina šone įdomius žmogus – neturi laiko keisti objektyvų. Turi turėti šansą sureaguoti.
Beje, vis dažniau mano nuotraukos krenta į 20–50 mm ribą. Vidurkis? 35 mm. Ir tai turbūt ne atsitiktinumas – senieji miesto fotografai tai žinojo jau seniai. Bet visgi aš neisiu su 35 mm fiksu kiekvieną dieną. Kam save taip žiauriai riboti gražių miesto paveikslėlių medžioklėje. Mano matymas – labai įvairus: nuo 12 iki 200 mm. Ir kiekvienas jų turi savo vietą. Bet dabar jau žinau – dažniausiai geriausia istorija slepiasi ne kraštuose, o centre.
Platus kampas duoda efektą. Tele – izoliaciją.
Bet tik branda duoda sprendimą.
Galiausiai ne objektyvas kuria istoriją – o akis, kuri pagaliau suprato, ką verta palikti kadre ir ką verta palikti už jo.
Apie dangų „pagerinimus“ ir photoshopinės nesąmonės
Šiais laikais daug kas mėgsta sau pasilengvinti – užklijuoja svetimus dangus, prideda debesų, kurių tą vakarą net nebuvo, ar „uždega“ žibintus, kurių realiai nebuvo.
Tokia praktika manęs niekada netraukė. Kodėl? Nes tikroji fotografijos vertė gimsta iš to, kad pats ieškojai momento – viską kruopščiai planavai, važiavai, bandei pagauti norimą šviesą, laukei gražių debesų ar blue hour su miesto apšvietimu.
(Žinoma, jei tai užsakymas, kartais tenka pakoreguoti daugiau, bet kalbant apie asmeninę kūrybą – tokių dalykų geriau vengti.)
Galima suklijuoti gražų dangų, bet tada nuotrauka tampa nebe liudijimas, o montažas. Tokių kadrų pilnas internetas. O fotografija, bent jau man, prasideda tada, kai tu pats buvai ten – tuo metu, toje šviesoje. Tikra vertė atsiranda tada, kai žmogus investuoja laiką, planuoja, laukia – o ne renkasi „Ctrl+C, Ctrl+V“ metodą. Gal tai ne visada įvertinama garsiai, bet aš tikiu: būtent nuoširdus darbas ir laukimas ilgainiui išlieka vertingiausi.
Esu prieš ir kitą kraštutinumą – kai dangus nuolat tamsinamas iki juodumo, nesvarbu, ar tai tinka, ar ne. Kai kurie taip įsivažiuoja, kad galvoja atradę stilių, nors iš tikro tik gadina kadrus. Jei jau mėgsti dramatišką vaizdą – bent daryk subtiliai, kad neprarastų natūralumo.
Geometriją tiesinu tik tada, kai to reikia, nesivaikau kvailo tobulumo. Ne viskas turi būti idealiai tiesu — kartais šiek tiek perspektyvos (ypač kai fotografuoji arti) kaip tik suteikia didybės ir tikroviškumo, tokio, kokį matytum stovėdamas ten gyvai. Tas pats su miesto „trukdžiais“ — stulpai, laidai ar kiti objektai trinami tik jei realiai gadina kompoziciją, blaško dėmesį ar dengia fasadą. Miesto fotografija man nėra apie sterilumą — ji apie charakterį. Kartais būtent „netobula“ detalė pasako daugiau nei steriliai išlyginta simetrija, nes tikras miestas yra su kampais, triukšmu ir istorija — ir aš jį fiksuoju tokį, koks jis yra, o ne piešiu iš naujo.
Labiau dronas, ar žemiška klasika?
Miestas nėra statiškas – jis nuolat kinta, tarsi gyvas organizmas.
Stebėti tai įdomu, o dar įdomiau – būti liudininku.
Vilnių fotografuoju nuo 2018 metų, ir su kiekvienais metais vis labiau jaučiuosi tarsi miesto metraštininkas.
Ypač aiškiai pokyčiai matomi Šnipiškėse, kur sparčiai dygsta nauji dangoraižiai. Būtent ten prasidėjo mano pirmoji pažintis su architektūros fotografija. (Na ir, žinoma, su senamiesčiu – bet dabar ne apie tai!)
Šnipiškės visada buvo įdomus rajonas. Pamenu, 2021 metais braudavausi per kažkokius krūmynus iš „Šanchajaus“ pusės link Konstitucijos prospekto. Po metų grįžtu – jau kelias nutiestas, automobiliai važiuoja, šaligatviai iškloti, šalia beveik išdygęs naujas kvartalas. Tokius virsmus fiksuoti iš arti labai įdomu. Po kelerių metų žiūri į kadrus ir matai – jie jau turi dokumentinę vertę.
Ypač džiaugiuosi, kad spėjau užfiksuoti Šnipiškes ir iš oro, kol dar nebuvo nutiesti keliai ir nepradėti statyti nauji kvartalai.
Mano pirmasis dronas – „Mavic 2 Pro“ su 1 colio matrica, dar iki dabar puikus dronas, todėl 2020–2021 m. aš ypač daug laiko praleidau ore. Vaizdas iš viršaus atrodė tarsi kitas pasaulis. Pradėjau fiksuoti ir visus miegamuosius rajonus – todėl dabar turiu milžinišką Vilniaus rajonų kolekciją!
Bet po kelių metų grįžau prie klasikos – daugiau fotografavimo nuo žemės. Gatvės, kiemai, detalės, įdomūs šviesos momentai, žmonės, situacijos – čia viskas daug gyviau. Be to, su dronu danguje kartais ir žmones gąsdini, o kartą vienas keistuolis Pilaitėje užsipuolė, kad esu „šnipas“, ir vos nesudaužė drono :D
Vis dėlto drono fotografija man vis tiek patinka – tai tiesiog kita stilistika. Man miestas gyvas tik tada, kai jį matai iš žmogaus akių lygio — o dronas man tik priedas kuris tikro miesto žvilgsnio man niekada nepakeis.