Apie projektą
Tai mano gyvenimo projektas. Ne todėl, kad didžiausias, o todėl, kad tiksliausias. Pagaliau aiškiai žinau, ką noriu kurti, kaip noriu tai daryti ir kodėl man tai svarbu.
Nuo 2018-ųjų pabaigos pasinėriau į miesto ir architektūros fotografiją. 2021-aisiais, sukaupęs didelį archyvą ir sulaukęs stipraus dėmesio „Facebook“, supratau, kad tai jau nebėra vien aistra. Pradėjo ryškėti aiški vizija: sukurti vieno autoriaus Vilniaus archyvą, kuriame būtų galima ne tik įsigyti fotopaveikslų, bet ir patogiai naudotis skaitmeninių nuotraukų fotobanku su paieška pagal raktažodžius.
Šį projektą sudaro dvi viena kitą papildančios dalys.
fotopaveikslas.lt
Tai kruopščiai atrinktos kolekcijos ir įvairūs spaudos formatai. Čia gimsta fotopaveikslai, atvirukų serijos, fotografijos knygų idėjos. Man svarbi ne tik pati nuotrauka, bet ir tai, kaip ji atrodo popieriuje, kiek tarnaus ir kokį įspūdį paliks realioje erdvėje. Dėl to itin daug dėmesio skiriu spaudos kokybei, ilgaamžiškumui ir bendram pateikimo lygiui.
fotobankas.com
Tai visas augantis archyvas. Didelis Vilniaus fotobankas su licencijomis, paieškos sistema ir galimybe lengvai rasti bei įsigyti skaitmenines nuotraukas. Tai ne šiaip galerija, o nuotraukų suradimo įrankis ir sistema, kurią kūriau nuo nulio: nuo struktūros ir dizaino iki logikos, kaip viskas veikia.
Visi albumai čia suskirstyti pagal Vilniaus vietoves ir metus, o ne pagal standartines temas, tokias kaip „Vilnius dieną“, „Vilnius rudenį“ ar „Vilnius naktį“. Toks skirstymas gimė iš ilgos praktikos ir noro sukurti patogią, aiškią sistemą tiek sau, tiek žiūrovui.
Užuot kūręs daugybę teminių aplankų, pasirinkau vieną nuoseklią struktūrą, kurioje ieškoma pagal raktažodžius. Užtenka įvesti žodį, ir sistema leidžia greitai surasti tai, ko ieškai. Tai tarsi mini „Google Images“, bet tik su rinktinėmis Vilniaus nuotraukomis.
Sistemoje naudojami raktažodžiai lietuvių ir anglų kalbomis. Tarp jų yra ne tik bendrinės temos, tokios kaip gatvės, tiltai, parkai, bažnyčios, cerkvės, ruduo ar naktis, bet ir labai konkretūs objektai bei vietos: Filharmonija, Maironio gatvė, Bernardinai ir daugybė kitų. Visa ši struktūra kurta ir šlifuota kelis metus, todėl ji man svarbi ne tik kaip techninis sprendimas, bet ir kaip autorinė projekto dalis.
Tai ne tik nuotraukų galerija, o ilgalaikis Vilniaus vizualinės atminties projektas, kuriame svarbi ir fotografija, ir sistema, ir galimybė šiuos darbus realiai naudoti.
5 metai vienam projektui. Kodėl?
Šis projektas gimė ne iš užsakymų. Jis gimė iš būtinybės.
Po daugiau nei dvylikos metų dirbant samdomu fotografu ir fotografuojant viską – nuo vestuvių iki produktų bei reklamos – atėjo momentas, kai aiškiai supratau, jog nebenoriu būti fotografu „pagal poreikį“. Toks darbas vis labiau vargino, o jo prasmės savyje jau nebemačiau. Miesto ir architektūros fotografiją iš pradžių atradau kaip naują, labai artimą sritį ir savotišką meditaciją. Ji buvo visiška priešingybė darbui, kuriame nuolat turi prisitaikyti prie kitų tempo, lūkesčių ir pageidavimų. Iš šio atradimo natūraliai išaugo noras sukurti kažką savo. Ne vien turinį, kuris trumpam surenka dėmesį internete, o kažką, kas išliks. Ir svarbiausia – kažką, kas fotografuojant man iš tiesų teikia laimę.
Visada svajojau apie kūrybinę laisvę: fotografuoti tai, ką noriu, ir siūlyti žmonėms tai, kuo pats tikiu. Nežinau, kas fotomenininkui galėtų būti geriau.
Nuo pat pradžių jutau, kad šis sumanymas nebus mažas. Iš pradžių man atrodė, kad viską pavyks įgyvendinti maždaug per metus, jei dirbsiu susikaupęs ir nuosekliai. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad projekto mastas gerokai didesnis, nei atrodė pradžioje. Startavau per lėtai, ilgai atidėliojau rimtesnius žingsnius, o kai pagaliau įsikabinau, viskas judėjo gerokai lėčiau, nei tikėjausi.
Projektą nuolat stabdė užsakymai, kasdieniai darbai ir tuo pat metu augantis naujų nuotraukų archyvas. Kuo daugiau fotografavau, tuo daugiau reikėjo rūšiuoti, perdėlioti, atrinkinėti ir peržiūrėti iš naujo. Sistema augo kartu su archyvu, todėl pati pabaiga nuolat traukėsi tolyn.
Šiandien labiausiai gailiuosi, kad prieš ketverius metus nepaleidau bent laikino, mažesnio fotobanko su savo didelėmis Šnipiškių pastatų serijomis. Buvo momentas, kai tam jau buvau pasiruošęs, tačiau vėliau persigalvojau. Nusprendžiau laukti, kol sukursiu pagrindinį fotopaveikslų puslapį, projekto šerdį, su visa aiškia informacija ir iki galo išgryninta idėja. Dabar suprantu, kad tai buvo vienas brangiausiai kainavusių delsimų visame projekte. Tuo metu tokio pobūdžio architektūros fotografijos pasiūla buvo mažesnė, susidomėjimas didelis, o aš jau buvau patyręs, kad tokios nuotraukos tais laikais randa pirkėją net ir be didesnės reklamos.
Per tą laiką bėgo ne mėnesiai, o metai. Miestas keitėsi, atsirasdavo nauji pastatai, keitėsi logotipai, keitėsi vizualinė aplinka. Dalis senesnių skaitmeninių nuotraukų, manau, šiandien jau prarado dalį savo komercinio aktualumo. Joms ketveri ar penkeri metai, konkurencija per tą laiką išaugo, o kai kurios įmonės savo vaizdinį turinį susikūrė gerokai anksčiau. Matydamas, kaip viskas keičiasi greičiau, nei spėju užbaigti savo sistemą, ne kartą buvau praradęs motyvaciją. Perfekcionizmas, nenoras paleisti iki galo neužbaigtos idėjos ir ilgos pertraukos tik dar labiau uždarė mane šiame rate.
Yra ir dar viena šio proceso pusė, kurią sunku iki galo paaiškinti ne kūrėjui. Išeiti į miestą, sukurti stiprią seriją, o vėliau negalėti jos parodyti viešai, laikyti ją „po pagalve“ vien todėl, kad visas projektas dar neparuoštas, man buvo viena sunkiausių šio kelio dalių. Ypač todėl, kad jaučiau, jog tai nėra vien kūrybinis pasitenkinimas. Mačiau, kad iš šios srities realiai galėčiau pragyventi. Būtent dėl to sąmoningai beveik nieko nekėliau: nenorėjau per anksti išbarstyti stipriausių darbų, kol dar nebuvau užbaigęs projekto, ir vis tikėjau, kad paleidimas jau visai arti. Per tą laiką praradau ne tik galimus pardavimus, bet ir dalį matomumo, kuris kūrėjui yra labai svarbus. „Facebook“ auditorija ne didėjo, o mažėjo, nors kaip autorius tuo metu jaučiausi stiprėjantis. Tai buvo vienas paradoksaliausių šio projekto jausmų: viduje, kaip autorius, augau, bet viešumoje atrodė, kad nykstu.
Prie viso to prisidėjo ir labai žmogiški klausimai. Artėjant keturiasdešimtmečiui vis dažniau pagalvodavau apie laiką, kurį šis projektas pareikalavo. Jis pasiėmė labai daug: ramybę, didžiąją dalį finansinio stabilumo, spontaniškas keliones ir lengvesnį gyvenimo tempą. Buvo momentų, kai atrodė, kad visa energija eina ne į rezultatą, o į nesibaigiantį taisymą, tobulinimą ir pergalvojimą.
O pradžia atrodė daug žadanti. Kai atradau šią sritį ir pajutau, kad joje galiu būti savimi, įsivaizdavau, kad laikotarpis nuo 35 iki 40 metų bus mano kūrybinio klestėjimo etapas. Po daugybės metų blaškymosi tarp skirtingų fotografijos krypčių atrodė, kad pagaliau atradau savo vietą. Planas buvo aiškus: keliauti po Lietuvą ir Europą, plėsti archyvą, pardavinėti nuotraukas ir gyventi taip, kaip pats noriu. Vietoje to gavau daug sunkesnį ir ilgesnį etapą, nei kada nors buvau įsivaizdavęs.
Kiekvieną kartą, kai atrodydavo, kad jau artėju prie finišo, atsiversdavau projektą nauju žvilgsniu ir vėl pamatydavau vietas, kurias norisi taisyti. Su kiekvienais metais vis labiau tobulėjau redagavimo srityje, todėl natūraliai vis grįždavau prie senesnių darbų: koreguodavau spalvą, šviesą, kontrastą, kadravimą. Tai, kas anksčiau atrodė pakankamai gerai, vėliau jau nebeatitiko mano lygio. Dėl to archyvas nuolat keitėsi, o pabaiga vis tolėjo.
Net ir dabar nemanau, kad ši kelių tūkstančių nuotraukų kolekcija yra šimtu procentų ideali. Tačiau atėjo momentas, kai supratau, kad dar vieneri metai nieko neišspręs. Tobulumo riba šiame projekte vis tiek visada trauksis toliau, o jei lauksiu dar per ilgai, rizikuosiu taip ir nepaleisti į viešumą to, kas jau seniai verta gyventi savarankiškai.
2025-ieji buvo sunkiausi. Iš principo atsisakęs užsakymų, išjungęs reklamas ir beveik visą savo laiką atidavęs šiam projektui, vis tiek niekaip negalėjau jo užbaigti. Atrodė paradoksalu: laiko daugiau, o darbų tik daugėja. Vienu metu buvau įsitikinęs, kad didžioji dalis jau padaryta: tūkstančiams nuotraukų paruošta informacija, sudėliota albumų sistema, suvesti raktažodžiai, aiški visa logika, ką ir kur reikės kelti. Atrodė, kad liko tik paskutinis etapas.
Tačiau tada atsirėmiau į kitą sieną: iki tol niekada nebuvau kūręs elektroninės parduotuvės. Labai greitai paaiškėjo, kad čia vėl įsijungs tas pats perfekcionizmas. Pradėjau šlifuoti patį puslapį, gilintis į viso projekto architektūrą ir patogią naudotojo patirtį, dėlioti produktų struktūrą, rašyti tekstus, ieškoti geriausių tiekėjų, domėtis medžiagomis, spaudos pateikimu, akrilu, dibondu ir kitais sprendimais. Teko galvoti ne tik apie nuotraukas, bet ir apie tai, kaip viskas veiks kaip visuma: nuo pirmo įspūdžio iki produkto pasirinkimo, nuo informacijos aiškumo iki siuntimo į kitas šalis.
Tai, kas iš pradžių atrodė kaip paskutinės dvi savaitės, per kurias tereikės sukelti informaciją, virto dar vienais pilnais metais! Kodėl visko tiesiog nepatikėjau specialistams? Pirmiausia todėl, kad ilgai naiviai tikėjau, jog jau visai netrukus viską pabaigsiu pats. Antra, todėl, kad būtent gilinantis pačiam gimė daugybė idėjų, kurios, manau, nebūtų atsiradusios, jei projektą būtų kūręs kažkas kitas. Esu įsitikinęs, kad autorius į savo darbą visada įdeda daugiau širdies, daugiau kantrybės ir daugiau jautrumo detalėms nei žmogus iš šalies. O aukšto lygio profesionalams, kurie gebėtų iki galo perprasti mano viziją ir skirti jai reikiamą dėmesį, tuo metu paprasčiausiai neturėjau atliekamų tūkstančių.
Taip nuo 2021-ųjų projektas buvo perkrautas turbūt keliasdešimt kartų. Ir vis dėlto noriu tikėti, kad nė vienas vėlavimas nebuvo visiškai beprasmis. Buvau užsispyręs iki absurdo, nes norėjau pagaliau pamatyti šią svajonę tokią, kokią ją ir įsivaizdavau: aiškią, stiprią, vientisą. Kadangi viską kūriau vienas, tas netobulumas nuolat išlįsdavo vis kitoje vietoje. Tokia yra perfekcionizmo kaina.
Ar buvo verta tiek laukti ir tiek kartų abejoti? Taip. Nes tik taip galėjau sukurti tai, kuo šiandien nuoširdžiai didžiuojuosi ir kuo tikiu. Dabar archyvas paruoštas, sistema veikia, o aš pasiruošęs pagaliau dalintis šiuo ilgu darbu su kitais.